Besivystanti civilizacija daro nepataisomą žalą laukiniams gyvūnams. Iškirsti miškai, nutiesti keliai verčia laukinius gyvūnus keisti įpročius, palikti įprastinę aplinką ir įsikurti arčiau žmonių. Kai kurie laukiniai gyvūnai (lapės, šeškai, kiaunės) sugeba puikiai prisitaikyti prie žmonių. Juos galima sutikti ne tik pamiškėse įsikūrusiose sodybose ar ūkiuose, bet ir tankiai apgyvendintuose miestuose. Gyvendami arti žmonių, laukiniai gyvūnai gali tapti didele problema: pjauna naminius paukščius, skleidžia garsus ir kvapus, maitinasi iš šiukšlių konteinerių, ėda naminių augintinių maistą, palieka ekskrementus, platina ligas.
Kiaunė
Išvaizda
Kūno ilgis (be uodegos) – apie 45–90 cm. Svoris – 2,2–14 kg, patelės 15–20% smulkesnės už patinus. Kailis tankus, minkštas, nebūtinai rudas – pasitaiko baltų (albinosai), juodų, pilkšvų, juoda krūtine ir pilvu, ar su tamsiu kryžiumi ant nugaros; krūtinė ir pilvas dažniausiai balkšvi ar juosvai pilki. Kojos paprastai būna tamsesnės. Š. Amerikoje rudosios lapės kailis būna ilgas, minkštais plaukais, tuo tarpu Europoje gyvenančių lapių kailis yra plonesnis, ne toks švelnus.
Gyvenimo ciklas
Laisvėje gyvenančios lapės paprastai išgyvena 7 metus, o nelaisvėje – 14 metų. Aktyviausia nuo vidurnakčio iki aušros. Tuomet ji dažniausiai medžioja. Galima sutikti ir dieną. Pėdsakai ir išmatos yra pagrindinės šių gyvūnų žymės. Lapės pėdsakus galima supainioti su nedidelio šuns – lapės pėdsakas yra panašus, tik ilgesnis ir siauresnis, nagai smarkiai siaurėjantys.
Įpročiai
Šis gyvūnas paplitęs beveik visame Šiaurės pusrutulyje ir Australijoje. Į pastarąjį žemyną lapės įvežtos XIX a. viduryje. Kitur lapės buvo paplitusios savaime. Dažniausiai lapės įsikuria miškų pakraščiuose, atžėlusiose kirtavietėse prie upių ir ežerų, olas išsikasa po medžių šaknimis ar šlaituose. Kartais apsigyvena apleistose barsukų olose. Ar oloje gyvena lapės, galima įsitikinti iš užuodžiamo salsvo muskuso kvapo.
Šeškas
Išvaizda
4-6,5 kg svorio žvėrelis, ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu. Uodega trumpa, viršutinė pusė juoda, apatinė – balta. Ausų viršūnėlės juodos. Priekinės kojos trumpos, penkiapirštės, užpakalinės – ilgos, keturpirštės, ilgomis pėdomis. Kiškių pėdose, tarpupirščiuose yra prakaito liaukų, dėl to prie jų nelimpa sniegas. Pirštai laisvi, plaukuoti, su aštriais nagais. Plaukai tankūs, švelnūs, žiemą labai gausu vilnaplaukių. Akuotplaukiai truputį ilgesni. Patinai panašūs į pateles.
Gyvenimo ciklas
Gana sėslus, bet būdamas judrus, greitai suranda tam tikram periodui tinkamas sąlygas. Gyvena labai įvairiuose biotopuose: miškuose, laukuose, soduose, net daržuose. Gyvena ir kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500–2000 m virš jūros lygio. Dėl intensyvios žmogaus veiklos kiškiai dažniau laikosi miškuose ir nedirbamuose žemės plotuose, kur yra mažiau trikdomi. Veiklūs ištisus metus. Aktyviausi rytą iki vidurdienio ir pavakary bei vakare. Per parą įsiruošia 2-3 gulyklas.
Įpročiai
Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais bei jų dalimis. Žiemą, trūkstant maisto, dažniausiai laupo medžių žievę. Nemėgsta alksnių.
